Basics
Vienas iš pacientams svarbiausių ir labiausiai dominančių dalykų – kaip gauti gydymo paslaugas kuo sparčiau, efektyviau ir saugiau. Norėdami gauti tokias paslaugas, daugelis Europos Sąjungos šalių piliečių turi naudotis ne savosios šalies, o kitų valstybių narių teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, nes jos kitos šalyse yra geresnės kokybės arba dėl to, kad gyvena pasienio regione, kur artimiausia sveikatos priežiūros įstaiga yra už valstybės sienos. Kartais taip atsitinka net dėl to, kad reikiama gydymo paslauga savoje šalyje yra neteikiama dėl kompetencijos trūkumo (ypač sergant retosiomis ligomis) ar etinių priežasčių. Dėl tokio pacientų mobilumo kyla keli klausimai, pavyzdžiui...
- Kas turėtų mokėti už gydymo paslaugas, teikiamas kitose valstybėse, ir kada?
- Kaip pacientai galėtų gauti informaciją, kur teikiamos geriausios gydymo paslaugos?
- Ar prieš gydydamiesi užsienyje jie turėtų gauti leidimą iš savo šalies sveikatos priežiūros sistemos specialistų?
- Kas bus, jei pacientas sieks gauti organo transplantantą? Kam bus suteikiamas pirmumas?
- Kas turėtų apmokėti paciento, jo artimųjų, reabilitacijos ir medikamentų išlaidas?
Neseniai Europos Komisija pasiūlė direktyvą dėl tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugų, kurioje bandoma atsakyti į kai kuriuos iš šių klausimų. Direktyvoje pabrėžiama būtinybė tiek palaikyti tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimą (ypač retųjų ligų ar gydymo, kai nėra kito pasirinkimo, atvejais), tiek tobulinti telemedicinos taikymą naudojantis kompetencijos centrų tinklais ir suderintomis e. sveikatos priemonėmis. Sudėtinga sukurti įstatymus, kurie būtų taikomi visų valstybių narių visiems pacientams visais atvejais. Išlieka klausimas – kaip Europai pavyks užtikrinti lygiateisį gydymo paslaugų pasiekiamumą ir kokybę visiems savo piliečiams?
Info cards
Teisės į sveikatos priežiūrą apibrėžiamos ES pagrindinių teisių chartijoje. ES Teisingumo teismo sprendimu, laisvo judėjimo teisė taikoma sveikatos priežiūros paslaugoms, neatsižvelgiant į nacionalinio lygio organizacijas ir lėšas.
Ši kortelė suteikia asmeniui, kuriam kitoje valstybėje narėje prireikia gydymo, teisę gauti tokias pat paslaugas, kaip ir jo gimtojoje šalyje. Ligos arba sužeidimo, patirto prieš kelionę, gydymo ir privačių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos nedengiamos.
Tai vienos valstybės narės sveikatos priežiūros paslaugų teikimas kitoje valstybėje narėje. Tokios paslaugos gali būti tiesioginės, pvz., konsultacijos akis į akį, arba nuotolinės, pvz., telemedicina.
Pacientas, keliaujantis į kitą nei jo gyvenamąją valstybę narę, kad pasinaudotų sveikatos priežiūros paslaugomis (diagnostikos, gydymo ir kt.).
Asmuo, gaunantis skundus iš bet kurio ES piliečio ar juridinio asmens dėl netinkamo Bendrijos institucijų veiklos administravimo. Jei piliečiai turi skundų dėl sveikatos priežiūros (pvz., tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų pasiekiamumo), jie gali kreiptis į ombudsmeną.
Nors už sveikatos priežiūros paslaugas pirmiausia yra atsakingos valstybės narės, jos turi vadovautis Bendrijos teise, ypač siejant su vidaus rinka, kuri užtikrina laisvą prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą Europos Sąjungoje.
2007 m. gegužės mėn. Eurobarometras paskelbė, kad 54 proc. Europos Sąjungos šalių piliečių norėtų išvykti į kitą ES šalį ir gauti joje medicinos paslaugas
Pasienių regionų gyventojams artimiausia ligoninė dažniausiai būna kaimyninėje valstybėje narėje. Pasienio regionuose gyvena trečdalis ES gyventojų
Kompensuojama suma paciento gyvenamojoje šalyje dažniausiai būna mažesnė nei gydymo užsienyje išlaidos. Šių sumų skirtumą turi padengti pacientas.
Eurobarometro tyrimų rezultatai parodė, kad 30 proc. ES piliečių net nežino apie galimybę gauti sveikatos priežiūros paslaugas už savo gyvenamosios šalies ribų.
91 proc. atsakovų teigė, kad dėl to, jog tam tikras gydymas neprieinamas gimtojoje šalyje, 78 proc. – dėl geresnės gydymo kokybės užsienyje. 69 proc. keliautų, kad galėtų gydytis pas žinomą specialistą, 64 proc. – kad gautų gydymo paslaugas greičiau, o 48 proc. – pigiau.
Pagal dabartinius ES įstatymus numatoma, kad jei valstybė narė nesuteikia savo piliečiams teisės į gydymą, pacientai negali gauti kompensacijos už užsienio šalyje gaunamas gydymo paslaugas.
Europos retųjų ligų organizacijos atliktos apklausos, kurioje dalyvavo 6000 pacientų, rezultatai parodė, kad 1,8 proc. tokių pacientų ieškojo gydymo paslaugų užsienyje. Pritaikius šios apklausos rezultatus apie 30 milijonų retosiomis ligomis sergančių pacientų Europoje, akivaizdu, kad tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų poreikis yra didelis.
- Pacientams turi būti kompensuojamos sveikatos priežiūros paslaugos, į kurias jie turi teisę savo gyvenamojoje šalyje;
- Išankstinis mokėjimas;
- Sumos, kuri būtų kompensuojama gavus gydymo paslaugas savo gyvenamojoje šalyje, kompensavimas;
- Pacientai padengia papildomas išlaidas;
- Nėra finansinės naudos.
Suburdami vienos retosios ligos arba jų grupės valdymo ir gydymo specialistus, šie centrai leidžia lengviau gauti kokybiškas gydymo paslaugas. Kadangi kiekvienoje šalyje nėra visų retųjų ligų kompetencijos centrų, pacientai turi vykti į kitose šalyse esančius kompetencijos centrus.
Šiuo metu Europos Sąjungoje organų donorų laukia 56 000 pacientų. Kasdien miršta 12 ligonių, nesulaukusių transplantacijos. Organų aukojimo mastai varijuoja nuo 34,6 donoro milijonui žmonių Ispanijoje iki 6 – Graikijoje ir 0,5 – Rumunijoje.
Keliavimo į kitas valstybes gydymosi tikslais išlaidos sudaro apie 1 proc. (10 mlrd. EUR) 27 ES valstybių bendrų sveikatos priežiūros išlaidų (1000 mlrd. EUR).
Europos Sąjungoje nėra bendros medikamentų tiekimo ir kompensavimo sistemos. Įvairiose Europos Sąjungos šalyse jų prieinamumas skiriasi, todėl kai kurios šalys medikamentų gali pritrūkti. Taip ypač dažnai atsitinka su retaisiais vaistais, skirtais retosioms ligoms gydyti.
Europoje nėra minimalių standartų, taikomų įvairioms sveikatos priežiūros sritims, todėl būdai, kuriais nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos užtikrina kokybę, labai skiriasi. Sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra valstybės kompetencija.
Dabartiniai ES teisės aktai netinkamai apibrėžia išlaidas būtiniems vertimams, susijusiems su gydymu užsienyje ir medikamentų receptais.
Įvairiose valstybėse narėse sveikatos priežiūros paslaugų kaina, kaip ir kokybė, gali labai skirtis
Įvairiose valstybėse narėse medicininės ir psichologinės priežiūros, slaugymo, socialinės apsaugos ir net būtinojo gydymo sąvokos skiriasi.
Tai bet kokia sveikatos priežiūros praktika, kuriai palaikyti naudojami elektroniniai procesai ir komunikacijos priemonės, įskaitant informacijos tinklus, elektroninius ligos istorijų įrašus, telemedicinos paslaugas, portalus ir kitas informacija, komunikacija ir technologijomis pagrįstas priemones, taikomas ligų prevencijai, diagnozavimui, gydymui ir stebėjimui.
Kasmet atliekama nuo 20 000 iki 25 000 tarpvalstybinių nevaisingumo gydymo procedūrų. Šiuo metu tūkstančiai moterų ieško nevaisingumo gydymo paslaugų užsienyje.
Tai Europos Sąjungos valstybių kompetencijos centrų realūs arba virtualūs žinių ir kompetencijos tinklai. Jų paskirtis – pagerinti vienos retosios ligos arba jų grupės gydymo kokybę ir valdymą.
Issue cards
Naudojant telemedicinos priemones, asmuo gali gauti, o gydytojas – teikti sveikatos priežiūros paslaugas neišvykdami iš savo gyvenamųjų šalių (pvz., įvairių šalių gydytojai gali diagnozuoti fizinius naujagimių apsigimimus dalydamiesi nuotraukomis ir aptardami simptomus).
Nors sveikatos priežiūros paslaugos pacientams turėtų teikti naudą, kartais dėl klaidų pacientai gali patirti žalos. Kas turėtų būti atsakingas už tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas? Kas pacientams turėtų kompensuoti žalą? Kurios valstybės atsakomybės taisyklės turėtų būti taikomos?
Kai dėl įvairių amžiaus apribojimų moteris gali gauti nevaisingumo gydymo paslaugas tik už savo šalies ribų, kas turėtų nuspręsti, ar ji turi teisę į kompensaciją? Kurios valstybės etinės nuostatos turėtų būti taikomos?
Pacientai, siekiantys gauti tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, susiduria su problemomis, kylančiomis dėl įvairiose šalyse taikomų skirtingų taisyklių. Pavyzdžiui, įvairiose Europos šalyse teisinis kamieninių ląstelių terapijos statusas yra skirtingas.
Išankstinio leidimo, būtino norint gauti tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, gavimas dažnai yra sudėtinga, ilga ir nepagrįsta procedūra. Tai ypač būdinga gydant retąsias ligas, kurios daugeliui sveikatos priežiūros specialistų ir įstaigų yra nežinomos, todėl sveikatos apsaugos sistemose laikomos menkos svarbos.
Retosiomis ligomis sergantys pacientai dažnai nėra pakankamai savarankiški, kad keliautų be kitų asmenų pagalbos. Todėl prie bendrų išlaidų sveikatos priežiūros paslaugoms taip pat reikia pridėti dviejų asmenų keliavimo išlaidas ir išlaidas, patirtas dėl kelionės metu netenkamų pajamų.
Kad ir kokios taisyklės būtų taikomos tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimui, pacientams turi būti kompensuojamos gydymo užsienyje išlaidos, net jei jų gyvenamojoje šalyje negavus išankstinio leidimo tai nenumatyta.
Sveikatos apsaugos sistemos, orientuotos į įprastas ligas, dažnai skiria per mažai dėmesio retosiomis ligomis sergantiems pacientams. Kompetencijos centrai gali padėti restruktūrizuoti sistemą, skirtą tik dažnai pasitaikančioms ligoms gydyti.
Kaip kompensuoti išlaidas iki pacientų, sergančių retosiomis ligomis, gimtosios šalies lygio, jei gimtosios šalies sistema nenumato šios ligos ir netaiko jos gydymo?
Kas turėtų būti atsakingas už informacijos apie gydymą teikimą piliečiams, kurie norėtų gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitoje šalyje? Europos Sąjunga? Valstybės narės? Sveikatos priežiūros specialistai?
Ar atvejus, kai iš kitos ES šalies atvykę pacientai negydomi tokiomis pat sąlygomis kaip vietos gyventojai, derėtų laikyti diskriminacija?
Pagal dabartinę sistemą iš kitų valstybių narių atvykę pacientai įtraukiami į tuos pačius gydymo laukimo sąrašus. Ar sąžininga, kad šalies gyventojai įtraukiami į tą pačią eilę kaip ir iš kitų šalių atvykę pacientai?
Jei gydytis tenka vykti į kitą vietą, pacientai tai dažniausiai vertina neigiamai (remiantis Suomijoje atliktos apklausos rezultatais, 90 proc. pagyvenusių piliečių atsisako siuntimų į kitą gydymo įstaigą net Suomijos teritorijoje, nors dėl to turi laukti ilgiau).
Šiandien sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai nėra įsipareigoję priimti užsienio pacientų ir teikti jiems planinio gydymo paslaugas, jei dėl to jų pačių gyvenamojoje šalyje nukentėtų gydymo prieinamumas (pvz., dėl medikamentų trūkumo) arba kokybė.
Dabartinėje Europos Sąjungos direktyvoje apibrėžta sveikesnių ir geriau informuotų Europos piliečių sistema, nes viskas pagrįsta išankstiniu mokėjimu ir paskesniu kompensavimu.
Pacientų judėjimas Europoje reiškia, kad taip pat būtinas jų ligos istorijų judėjimas ir gydymo bei reabilitacijos stebėjimo sistema...
Kai kurios valstybės narės, kurių sveikatos apsaugos sistemos ypač išplėtotos ir brangios, prieštarauja visiškai atviros sveikatos paslaugų rinkai, nes būgštauja dėl galinčių sumažėti kokybės standartų.
Turima omeny ne tik teisė į priežiūrą, bet teisė į kokybišką priežiūrą. Kaip reikėtų įgyvendinti, reguliariai stebėti ir vertinti priežiūros standartus? Kas turėtų tai atlikti?
Retųjų ligų yra daugiau nei 6000, todėl kiekviena ES šalis negali teikti kiekvieno sveikatos sutrikimo gydymo paslaugų. Retosiomis ligomis sergantiems pacientams daug labiau nei daugeliui kitų ES piliečių gali reikėti kompensuojamas medicinines paslaugas nemokamai gauti ten, kur jos teikiamos.
Nepaisant centralizuoto retosioms ligoms skirtų gydyti medikamentų aprobavimo, ES šalyse jų prieinamumas ir kompensavimas skiriasi. Kaip būtų galima užtikrinti kompensavimą, kai žmonės ieško užsienyje gydymo paslaugų, kurios jų gimtojoje šalyje nekompensuojamos?
Išankstinis leidimas gydytis ir patekti į laukimo sąrašus gali būti naudojamas kaip sveikatos apsaugos biudžeto planavimo priemonė, leidžianti racionalizuoti ir efektyviai valdyti pacientų srautus.
Vienas iš būdų sumažinti išlaidas, patiriamas dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų, – riboti kompensacijas, skiriant jas tik ambulatoriniam gydymui. Skirtingų ES šalių sveikatos apsaugos sistemos stacionarų ir ambulatorinį gydymą apibrėžia skirtingai, todėl standartinės kompensavimo procedūros yra labai painios.
Paprastai tenka labai ilgai laukti, kol bus suteiktas leidimas pasinaudoti tarpvalstybinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis. Tai gali sukelti pacientams neigiamų pasekmių, pvz., gali padidėti psichologinis spaudimas, atsirasti sveikatos pablogėjimų ar net kilti mirties pavojus.
Jei pacientas savo šalyje dėl etinių priežasčių negali gauti tam tikro gydymo (pvz., neatliekami genetiniai tyrimai), ar ir kitose valstybėse narėse tokių paslaugų prieinamumas jam turėtų būti ribojamas?
Šiuo metu yra daug dvišalių partnerysčių tarpvalstybinėms sveikatos priežiūros paslaugoms teikti. Direktyvoje apibrėžus standartizuotą tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo struktūrą direktyvoje, gali būti apribotos tarpvalstybinės veiklos, šiuo metu ypač naudingos pacientams...
E. sveikatos sistema dar nėra labai paplitusi sveikatos apsaugos sektoriuje ir nėra laikoma reikšminga pagrindinės sveikatos apsaugos politikos, strategijos ir paslaugų dalimi.
Story cards
Policies
Tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos prieinamos visiems pacientams, o leidimo nereikia. Valstybė tiesiogiai ir iš anksto kompensuoja gydymo, kelionės ir lydinčiųjų asmenų išlaidas. Investicijų į e. sveikatos sistemą nėra.
Tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos prieinamos visiems pacientams, bet būtinas valstybės leidimas. Valstybė kompensuoja tik paciento gydymo ir kelionės išlaidas. Investicijų į e. sveikatos sistemą nėra.
Tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos pacientams teikiamos tik tada, kai jų gyvenamojoje šalyje tam tikros gydymo paslaugos neprieinamos. Kompensuojamos tik tiesioginės gydymo išlaidos. Išankstinio leidimo nereikia. Valstybė šiek tiek investuoja į e. sveikatos sistemą.
Tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra minimalus. Valstybė turi suteikti leidimą ypatingais atvejais. Kompensuojamos tik tiesioginės gydymo išlaidos (suteikus gydymo paslaugas). Jei gydymas neleidžiamas (dėl etinių priežasčių) gyvenamojoje šalyje, gydymas užsienio šalyje nekompensuojamas. Valstybė laiko e. sveikatos sistemą pagrindiniu prioritetu, kad iki minimumo sumažintų tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimą.
FUND is a project funded by the European Commission (